Šildymo sistemos pasirinkimas yra vienas brangiausių ir ilgiausiai tarnaujančių sprendimų, kuriuos tenka priimti būsto savininkams. Pastaruosius keletą metų rinkoje vyrauja tikra sumaištis: drastiškai svyruojančios dujų ir elektros kainos, valstybės teikiama parama atsinaujinantiems šaltiniams bei griežtėjantys energetinio efektyvumo reikalavimai verčia gyventojus iš naujo pergalvoti savo prioritetus. Jei anksčiau dujinis katilas buvo laikomas patogumo ir ekonomijos standartu, tai šiandien šilumos siurbliai pretenduoja į lyderio poziciją, žadėdami nepriklausomybę nuo iškastinio kuro. Visgi, reklaminiai šūkiai dažnai nutyli realius įrengimo ir eksploatacijos kaštus, todėl būtina remtis konkrečiais skaičiavimais ir inžinierių įžvalgomis, kurios padeda suprasti, kada investicija atsiperka, o kada tampa finansine našta.
Dujinių katilų evoliucija: ar vis dar verta?
Dujinis šildymas Lietuvoje ilgą laiką buvo populiariausias pasirinkimas individualių namų kvartaluose, kuriuose išvystyta dujotiekio infrastruktūra. Šiuolaikiniai kondensaciniai dujų katilai gerokai skiriasi nuo senųjų modelių. Jų veikimo principas pagrįstas ne tik dujų deginimu, bet ir dūmų šilumos panaudojimu, o tai leidžia pasiekti teoriškai didesnį nei 100 % naudingumo koeficientą (lyginant su žemutine dujų degimo šiluma).
Pagrindiniai dujinio šildymo privalumai:
- Mažesnė pradinė investicija: Kokybiško dujinio katilo ir jo montavimo kaina dažnai yra 2–3 kartus mažesnė nei šilumos siurblio oras-vanduo.
- Kompaktiškumas: Įranga užima nedaug vietos, nereikia montuoti išorinio bloko, kuris gali darkyti namo fasadą ar kelti triukšmą.
- Efektyvumas esant aukštoms temperatūroms: Dujiniai katilai puikiai veikia su senesnėmis radiatorių sistemomis, kurioms reikalinga aukšta (pvz., 60–70 °C) vandens temperatūra.
Tačiau ekspertai pabrėžia ir rizikas. Didžiausia jų – geopolitinė situacija ir dujų kainų biržos svyravimai. Be to, Europos Sąjungos žaliasis kursas numato laipsnišką iškastinio kuro atsisakymą, kas ateityje gali reikšti papildomus CO2 mokesčius buitiniams vartotojams ar brangstančią dujų infrastruktūros priežiūrą.
Šilumos siurbliai: technologinis lūžis ir realybė
Šilumos siurbliai (ypač oras-vanduo) veikia termodinaminiu principu, pernešdami energiją iš aplinkos į namus, užuot ją gaminę degimo būdu. Pagrindinis šios technologijos efektyvumo rodiklis yra COP (naudingumo koeficientas). Jei COP yra 4, tai reiškia, kad sunaudojus 1 kWh elektros energijos, į namus patiekiamos 4 kWh šilumos.
Didžiausias šios sistemos koziris atsiranda tuomet, kai ji derinama su nuosava saulės elektrine. Tokiu atveju šildymo kaštai šiltuoju periodu ir pereinamaisiais mėnesiais gali tapti beveik nuliniai, o žiemą mokama tik už trūkstamą elektros kiekį. Tačiau inžinieriai įspėja, kad šilumos siurblio efektyvumas krenta mažėjant lauko temperatūrai. Spaudžiant -20 °C šalčiui, oras-vanduo sistemos efektyvumas gali sumažėti iki 1,5–2 kartų, o tai reiškia išaugusias elektros sąskaitas būtent tada, kai šilumos reikia labiausiai.
Ekspertų skaičiavimai: 150 kv. m namo pavyzdys
Norint objektyviai palyginti šias dvi sistemas, energetikos ekspertai dažnai naudoja standartizuotą pavyzdį: 150 kvadratinių metrų ploto namą, kuriame gyvena 4 asmenų šeima. Palyginimui imami du scenarijai: B energinės klasės (senesnės statybos arba renovuotas) ir A++ klasės (naujos statybos) namas.
Investicijų atsipirkimas A++ klasės name
Naujos statybos, itin sandariame name šilumos poreikis yra minimalus. Metinis šilumos poreikis tokiam namui gali siekti vos 5000–7000 kWh.
- Dujinis katilas: Įrengimas kainuoja apie 3500–5000 Eur (įskaitant įvadą, jei jis yra šalia). Dujų sąnaudos metams – apie 600–800 Eur (priklausomai nuo tarifų).
- Šilumos siurblys: Įrengimas kainuoja apie 9000–12000 Eur. Elektros sąnaudos – apie 400–600 Eur.
Verdiktas: Esant mažam energijos poreikiui, kainų skirtumas tarp suvartojamos dujų ir elektros energijos yra nedidelis eurais. Todėl brangus šilumos siurblys be valstybės paramos gali atsipirkti tik per 15–20 metų. Tačiau gavus APVA paramą (kuri gali siekti 3000–4000 Eur), atsipirkimo laikotarpis sutrumpėja iki 7–8 metų, todėl sprendimas tampa patrauklus.
Investicijų atsipirkimas B klasės name
Čia situacija keičiasi. B klasės namas yra „kiauresnis“, jo metinis šilumos poreikis gali siekti 20 000 kWh ar daugiau.
- Dujinis variantas: Sąskaitos už dujas tampa skausmingos, metinės išlaidos gali viršyti 1500–2000 Eur.
- Šilumos siurblys: Jei namas šildomas radiatoriais, siurblio efektyvumas bus mažesnis (COP apie 2,5–3). Elektros sąnaudos taip pat bus didelės, tačiau dažnai vis tiek 20–30 % mažesnės nei dujų (eurais), ypač jei turima saulės elektrinė.
Verdiktas: Nors šilumos siurblys sename name sunaudoja daug elektros, dėl didelio bendro energijos kiekio, sutaupymas kasmet yra ženklesnis nei A++ name. Čia šilumos siurblys dažnai atsiperka greičiau – per 5–7 metus, ypač jei atsisakoma brangios dujų įvado plėtros.
Svarbiausias veiksnys – šildymo sistemos temperatūra
Vienas dažniausiai ignoruojamų, bet kritiškai svarbių faktorių, kurį pabrėžia šilumininkai, yra srauto temperatūra. Tai vandens temperatūra, kurią katilas arba siurblys turi paruošti ir išsiųsti į sistemą (grindis arba radiatorius).
Šilumos siurbliai veikia efektyviausiai, kai ruošia žemos temperatūros vandenį (30–35 °C). Tokia temperatūra ideali grindiniam šildymui. Kiekvienas papildomas laipsnis mažina siurblio efektyvumą. Jei sename name sumontuoti seni ketaus radiatoriai, kuriems reikia 60 °C, šilumos siurblio elektros sąnaudos išaugs drastiškai, o kompresoriaus resursas mažės.
Dujiniai katilai šiuo atžvilgiu yra lankstesni. Nors kondensacinis režimas (pats taupiausias) taip pat veikia geriau prie žemesnių temperatūrų, dujinis katilas be didelio vargo ir be kritinio efektyvumo praradimo gali paruošti ir 70 °C vandenį. Todėl nekeičiant senų radiatorių į žematemperatūrius, dujinis katilas dažnai lieka racionalesniu pasirinkimu.
Infrastruktūros ir priežiūros kaštai
Vertinant, kas labiau apsimoka, negalima pamiršti paslėptų eksploatacijos kaštų, kurie išryškėja per 10–15 metų laikotarpį:
- Abonentiniai mokesčiai: Dujų vartotojai moka pastoviąją dedamąją (abonentinį mokestį), kuris nepriklauso nuo suvartojimo. Šilumos siurblio savininkai dažnai turi didinti elektros įvado galią, kas taip pat gali padidinti mėnesinį ESO mokestį.
- Techninė priežiūra: Dujinį katilą būtina tikrinti kasmet (valyti degiklį, šilumokaitį), kitaip krenta efektyvumas ir didėja gedimų rizika. Šilumos siurbliai reikalauja mažiau dėmesio, tačiau jų remontas (pvz., kompresoriaus ar elektronikos plokštės keitimas) pogarantiniu laikotarpiu yra itin brangus.
- Tarnavimo laikas: Kokybiškas dujinis katilas tarnauja apie 15 metų. Šilumos siurblio tarnavimo laikas panašus, tačiau išorinis blokas yra veikiamas agresyvių oro sąlygų, todėl jo nusidėvėjimas gali būti greitesnis.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Šildymo sistemos keitimas kelia daugybę klausimų. Štai atsakymai į dažniausiai pasitaikančius neaiškumus, remiantis inžinierių patirtimi.
-
Ar tiesa, kad šilumos siurblys nešildo prie -25 °C?
Dauguma šiuolaikinių siurblių veikia net iki -25 °C ar -30 °C. Tačiau esant tokiems šalčiams, kompresorius vienas nebepajėgia užtikrinti reikiamo šilumos kiekio, todėl įsijungia integruoti elektriniai tenai. Tai reiškia, kad šildymas veiks, bet tomis dienomis jis bus brangus – tarsi šildytumėtės elektriniu radiatoriumi. -
Ar verta statyti hibridinę sistemą (dujos + šilumos siurblys)?
Tai gali būti labai protingas sprendimas renovuojant namą. Iki -5 °C ar 0 °C lauko temperatūros veikia šilumos siurblys (kai jo efektyvumas didžiausias), o paspaudus šaltukui automatiškai įsijungia dujinis katilas. Tai leidžia sutaupyti dujų ir neapkrauti elektros tinklo šalčiausiomis dienomis, be to, išvengiama didelių investicijų į radiatorių keitimą. -
Kiek elektros sunaudoja šilumos siurblys karšto vandens ruošimui vasarą?
Vasarą šilumos siurblys veikia labai efektyviai (COP gali siekti 4-5). 4 asmenų šeimai karšto vandens ruošimas gali kainuoti apie 15–25 eurus per mėnesį, priklausomai nuo elektros kainos. -
Ar dujinis šildymas bus uždraustas?
Kol kas nėra jokių tiesioginių draudimų eksploatuoti esamus katilus. Tačiau naujos statybos namuose ES politika skatina atsisakyti iškastinio kuro, todėl ateityje gali būti sunku gauti leidimus naujiems dujų įvadams, o esama infrastruktūra gali brangti dėl mažėjančio vartotojų skaičiaus.
Namo paruošimas prieš sistemos keitimą
Prieš priimant galutinį sprendimą pirkti vieną ar kitą įrenginį, ekspertai vieningai rekomenduoja atlikti namų darbus, susijusius su pastato atitvarais. Svarbu suprasti, kad joks, net pats moderniausias ir brangiausias šilumos šaltinis, neišspręs namo sandarumo problemų. Priešingai – keičiant dujinį katilą į šilumos siurblį nesandariame name, rezultatas gali nuvilti.
Pirmasis žingsnis turėtų būti termovizinė analizė ir kritinių šilumos nuostolių vietų (langų, stogo apšiltinimo, pamatų) sutvarkymas. Sumažinus šilumos poreikį bent 20–30 %, galima rinktis mažesnės galios šilumos siurblį, kas iš karto sutaupo tūkstančius eurų pradinei įrangai. Taip pat verta įvertinti elektros įvado galią – galingesniam šilumos siurbliui gali prireikti trifazio įvado ir galios didinimo, o tai užtrunka ir kainuoja papildomai.
Galiausiai, sprendimas priklauso ne tik nuo skaičiuoklės rodmenų, bet ir nuo gyvenimo būdo. Jei dažnai keliaujate ir namuose palaikote žemesnę temperatūrą, dujinis katilas greičiau sušildys patalpas grįžus. Jei siekiate autonomijos ir ekologijos, o ant stogo jau sumontuota saulės elektrinė – šilumos siurblys yra neabejotinas lyderis ilgalaikėje perspektyvoje.
