Kiekvienam namų savininkui pasibaigęs šildymo sezonas tampa puikia proga atlikti reviziją ir įvertinti patirtas išlaidas. Pastaraisiais metais vis labiau populiarėjantys šilumos siurbliai oras–vanduo dažnai pristatomi kaip panacėja nuo didelių sąskaitų ir nepatogios kieto kuro katilų priežiūros. Tačiau reklaminiai lankstinukai yra viena, o reali eksploatacija permainingomis lietuviškomis žiemomis – kas kita. Daugelis, svarstančių apie šios sistemos įrengimą arba modernizavimą, ieško ne tik techninių specifikacijų, bet ir tikrų vartotojų patirčių, kurios atskleidžia, kaip įrenginys tvarkosi su drėgme, minusine temperatūra ir kiek iš tikrųjų elektros energijos pareikalauja komfortiška šiluma namuose.
Kas lemia šilumos siurblio efektyvumą ir elektros sąnaudas?
Prieš pradedant analizuoti konkrečius skaičius ir atsiliepimus, būtina suprasti, kad šilumos siurblys nėra izoliuotas prietaisas. Jo elektros sąnaudos tiesiogiai priklauso nuo visos pastato ekosistemos. Dažnai pasitaikanti klaida – lyginti savo sąskaitas su kaimyno, neįvertinus esminių skirtumų tarp namų charakteristikų.
Pagrindiniai faktoriai, kurie daro didžiausią įtaką elektros suvartojimui, yra šie:
- Namo energinė klasė ir sandarumas. Tai kritinis rodiklis. A++ klasės name šilumos nuostoliai yra minimalūs, todėl siurblys dirba mažesniu apkrovimu. Tuo tarpu senos statybos, prastai apšiltintame name, net ir galingiausias bei moderniausias siurblys vartos daug elektros, nes tiesiog bandys kompensuoti pro sienas išeinančią šilumą.
- Šildymo sistemos tipas (grindys vs. radiatoriai). Šilumos siurbliai oras–vanduo efektyviausiai veikia žemų temperatūrų režimu (kai į sistemą tiekiamas 30–35 °C vanduo). Grindinis šildymas tam idealiai tinka. Jei namuose sumontuoti seni radiatoriai, kuriems reikia 50–60 °C temperatūros, siurblio efektyvumo koeficientas (COP) drastiškai krenta, o elektros sąnaudos auga.
- Lauko temperatūra. Fizikos dėsnių neapgausi: kuo lauke šalčiau, tuo sunkiau siurbliui „ištraukti“ šilumą iš oro. Temperatūrai nukritus žemiau -15 °C ar -20 °C, daugelis siurblių įjungia elektrinius tenus, kurie veikia kaip papildomas šildytuvas, tačiau vartoja elektrą santykiu 1:1.
- Vartotojo įpročiai. Kambario temperatūros palaikymas 21 °C ir 24 °C gali skirtis net 15–20 % elektros sąnaudų. Taip pat svarbu karšto vandens ruošimo dažnumas ir kiekis.
Realios elektros sąnaudos: skaičiai iš praktikos
Analizuojant vartotojų duomenis po šildymo sezono, galima išvesti tam tikras tendencijas. Svarbu paminėti, kad kalbame apie viso šildymo sezono (spalio–balandžio mėn.) vidurkį, tačiau šalčiausiais mėnesiais (sausį ar vasarį) sąskaitos visada būna didžiausios.
Naujos statybos namai (A, A+, A++)
Gerai apšiltintuose namuose, kurių plotas yra apie 100–120 kv. m, ir kuriuose įrengtas grindinis šildymas, elektros sąnaudos šildymui ir karšto vandens ruošimui vidutiniškai svyruoja nuo 300 iki 600 kWh per šalčiausius žiemos mėnesius. Viso sezono metu vidutinės mėnesio sąnaudos dažnai neviršija 350–400 kWh.
Vartotojai pastebi, kad net ir esant didesniems šalčiams, modernūs inverteriniai siurbliai sugeba išlaikyti aukštą SCOP (sezoninį naudingumo koeficientą), todėl sąskaitos išlieka prognozuojamos. Turint saulės elektrinę, šios išlaidos gali būti visiškai padengiamos iš sukaupto rezervo, todėl realios išlaidos tampa artimos nuliui.
Renovuoti arba vidutinio apšiltinimo namai (B, C klasė)
Situacija keičiasi senesnės statybos namuose. Čia 120 kv. m ploto namui šalčiausią mėnesį gali prireikti nuo 800 iki 1200 kWh elektros energijos. Jei name palikti radiatoriai, sąnaudos gali būti dar didesnės.
Tokių namų savininkų atsiliepimai dažnai būna dviprasmiški. Iš vienos pusės – džiaugiamasi komfortu ir tuo, kad nereikia dirbti kūriku. Iš kitos pusės – sąskaitos už elektrą gali šokiruoti, jei prieš tai buvo tikimasi tokių pat skaičių kaip pasyviame name. Svarbu suprasti, kad šilumos siurblys sename name yra brangesnis šildymo būdas nei malkos, tačiau ženkliai pigesnis ir patogesnis nei dujos (priklausomai nuo rinkos kainų) ar tiesioginis elektrinis šildymas.
Vartotojų atsiliepimai: kas džiugina, o kas erzina?
Po kiekvieno sezono interneto forumuose ir grupėse verda diskusijos. Apibendrinus tūkstančius komentarų, išryškėja pagrindiniai privalumai ir trūkumai, su kuriais susiduria realūs žmonės.
Teigiamos patirtys
Absoliuti dauguma vartotojų akcentuoja neįkainojamą komfortą ir laisvę. Galimybė valdyti šildymą telefonu, nustatyti grafikus ir grįžti į šiltus namus po atostogų be baimės, kad užšalo vamzdžiai, yra pagrindinis motyvas. Taip pat vertinamas sistemos švarumas – jokio pelenų valymo, jokių dulkių katilinėje, jokio kuro sandėliavimo.
Daugelis taip pat giria vasaros vėsinimo funkciją. Šilumos siurbliai, turintys vėsinimo per grindis galimybę, leidžia palaikyti malonią temperatūrą karštomis dienomis be būtinybės įsirengti atskirus oro kondicionierius kiekviename kambaryje.
Kritika ir problemos
- Triukšmas. Tai viena dažniausių nusiskundimų priežasčių. Išorinis blokas, ypač veikiantis dideliu pajėgumu per šalčius, skleidžia garsą. Jei blokas sumontuotas po miegamojo langu ar per arti kaimynų tvoros, tai gali tapti konflikto priežastimi. Pigūs modeliai dažnai būna triukšmingesni.
- Atitirpinimo ciklai (Defrost). Drėgnomis lietuviškomis žiemomis, kai temperatūra svyruoja apie 0 °C, išorinis blokas dažnai apšąla. Siurblys turi stabdyti šildymą ir naudoti energiją ledui ištirpdyti. Vartotojai skundžiasi, kad prastai sureguliuoti siurbliai tai daro per dažnai, todėl namuose jaučiami temperatūros svyravimai.
- Serviso trūkumas. Populiarėjant siurbliams, atsirado daug montuotojų, tačiau trūksta kvalifikuotų meistrų gedimų šalinimui. Sugedus siurbliui vidury žiemos, laukti meistro kelias dienas yra didelis stresas.
Svarbiausia specifikacija: SCOP vs. COP
Renkantis siurblį ir analizuojant jo efektyvumą, dažnai maišomi du rodikliai: COP ir SCOP. Suprasti skirtumą yra būtina norint išvengti rinkodaros pinklių.
COP (Naudingumo koeficientas) parodo efektyvumą konkrečiu momentu, esant konkrečiai lauko ir vidaus temperatūrai (pvz., +7 °C lauke ir +35 °C vandens temperatūra). Gamintojai mėgsta nurodyti šį skaičių, nes jis atrodo įspūdingai (dažnai apie 4–5).
SCOP (Sezoninis naudingumo koeficientas) yra daug svarbesnis. Jis parodo vidutinį efektyvumą per visą šildymo sezoną, įvertinant temperatūrų svyravimus. Lietuvos klimato zonoje geras SCOP rodiklis yra apie 3.5–4.5 grindiniam šildymui. Tai reiškia, kad per visą sezoną sunaudojus 1 kWh elektros, pagaminama vidutiniškai 4 kWh šilumos. Būtent į šį rodiklį reikia žiūrėti lyginant modelius ir prognozuojant būsimas elektros sąnaudas.
D.U.K. (Dažniausiai Užduodami Klausimai)
Ar šilumos siurblys veiksmingas, kai lauke -25 °C?
Taip, kokybiški šiuolaikiniai šilumos siurbliai veikia ir esant -25 °C ar net -30 °C temperatūrai. Tačiau jų efektyvumas (COP) smarkiai krenta, dažnai priartėdamas prie 1. Tai reiškia, kad šiluma gaminama, bet ji kainuoja beveik tiek pat, kiek šildantis elektriniu tenu. Tokios dienos Lietuvoje retos, todėl tai neturi kritinės įtakos viso sezono sąnaudoms.
Kada verta palikti seną kieto kuro katilą?
Rekomenduojama palikti seną katilą kaip alternatyvą (hibridinė sistema), ypač jei namas nėra aukščiausios energinės klasės. Tai suteikia saugumo jausmą dingus elektrai (jei turite generatorių) arba esant ekstremaliems šalčiams, kai siurblio darbas tampa neefektyvus. Taip pat tai leidžia sutaupyti elektros piko valandomis, jei turite laiko pakurti katilą.
Ar būtina montuoti buferinę talpą?
Daugeliu atvejų – taip. Buferinė talpa užtikrina reikiamą vandens tūrį sistemoje, leidžia siurbliui rečiau junginėtis (vadinamasis „takavimas“), kas prailgina kompresoriaus tarnavimo laiką. Ji taip pat būtina efektyviam atitirpinimo (defrost) procesui, kad šiluma būtų paimama iš talpos, o ne tiesiogiai vėsinamos grindys.
Kiek kainuoja šilumos siurblio įrengimas?
Kaina priklauso nuo gamintojo (azijiečių vs. europiečių), galingumo ir montavimo sudėtingumo. Vidutiniškai „oras–vanduo“ sistema su montavimo darbais kainuoja nuo 6 000 iki 12 000 eurų. Tačiau pasinaudojus APVA parama, šią sumą galima susigrąžinti, kas padaro investiciją labai patrauklią.
Ar siurblys turi būti vienfazis ar trifazis?
Galingesniems nei 6–7 kW siurbliams primygtinai rekomenduojamas trifazis pajungimas. Tai užtikrina tolygesnį elektros tinklo apkrovimą ir išvengia problemų, kai įsijungus siurbliui namuose pradeda mirgėti lemputės ar išmuša saugiklius.
Sistemos ilgaamžiškumas ir profilaktinė priežiūra
Investicija į šilumos siurblį yra ilgalaikė, todėl natūralu tikėtis, kad įrenginys tarnaus bent 15–20 metų. Norint pasiekti maksimalų tarnavimo laiką ir išlaikyti žemas elektros sąnaudas, būtina reguliari sistemos priežiūra. Vartotojų atsiliepimai rodo, kad tie, kurie visiškai apleidžia įrenginį, po 3–5 metų susiduria su efektyvumo sumažėjimu.
Svarbiausias, tačiau dažnai pamirštamas veiksmas – šilumokaičio valymas. Išorinio bloko nugarėlėje esančios grotelės per vasarą ir rudenį aplimpa dulkėmis, žiedadulkėmis, lapais ar voratinkliais. Užsikimšęs šilumokaitis nebegali efektyviai paimti šilumos iš oro, todėl kompresorius turi dirbti didesnėmis apsukomis, vartodamas daugiau elektros. Rekomenduojama bent kartą per metus, prieš šildymo sezoną, atsargiai išvalyti šilumokaitį minkštu šepečiu arba suslėgtu oru (vengiant aukšto slėgio vandens srovės, kuri gali sulankstyti lameles).
Kitas svarbus aspektas – šildymo sistemos vandens kokybė. Moderniuose siurbliuose esantys plokšteliniai šilumokaičiai yra jautrūs nešvarumams. Sistemoje būtina įrengti kokybišką magnetinį filtrą, kuris sugaudo metalo drožles ir magnetitą. Jei filtras nevalomas, sumažėja vandens pratekėjimas, siurblys gali rodyti „srauto klaidą“ ir sustoti. Taip pat verta periodiškai patikrinti glikolio (jei naudojamas neužšąlantis skystis) koncentraciją ir sistemos slėgį. Tinkama priežiūra ne tik užtikrina mažas sąskaitas, bet ir garantuoja, kad šilumos siurblys veiks patikimai tada, kai jo labiausiai reikia – šalčiausią žiemos naktį.
