Tą klausimą sau uždaviau stovėdama autoserviso laukiamajame su sąskaita rankose. Trys šimtai septyniasdešimt eurų — naujas priekinis stiklas, montavimas, kamerų kalibravimas. Visa tai dėl taško, kuris prieš du mėnesius buvo mažesnis nei mano nago dydžio.
Techninės priežiūros meistras Dainius, kuris tą stiklą ir keitė, pasakė man dalykę, kurį turbūt turėjau išgirsti anksčiau: „Devyni iš dešimties stiklų, kuriuos keičiame, pradėjo nuo smulkmenos, kurią buvo galima sutvarkyti per pusvalandį.”
Tą akimirką pagalvojau — o kodėl niekas man to nepasakė tada?
Kaip viskas prasidėjo
Atgal į kovą. Grįžtu iš darbo, priekyje sunkvežimis, žvyrkelis prieš pat miestą. Trumpas spragtelėjimas — ir ant stiklo atsirado mažas taškelis. Ne įtrūkimas, ne žvaigždutė — tiesiog taškas, kurį net sunkoka buvo rasti, kai sustojau apžiūrėti.
„Na, nieko rimto,” — pagalvojau. Ir taip galvojau dar šešias savaites.
Gegužės pradžioje, vieną ypač karštą dieną, grįžau prie automobilio, stovėjusio saulėkaitoje, ir pamačiau: nuo taško ėjo plona linija, gal kokių aštuonių centimetrų ilgio. Dar po savaitės ji buvo jau penkiolikos. Tada supratau, kad laukti nebeišeis.
Ko nežinojau apie kainą
Tiesą sakant, aš net nebuvau pasidomėjusi, kiek kainuoja remontas. Galvoje turėjau miglotą įsivaizdavimą, kad tai kažkokia brangi procedūra — gal šimtą, gal du šimtus eurų. Kai pažįstama Inga, dirbanti draudimo bendrovėje, pasakė, kad stiklo įdaužų remontas kaina prasideda nuo kokių keturiasdešimties eurų, iš pradžių nepatikėjau.
„Rimtai? Keturiasdešimt?” — perklausiau.
„Kai kuriais atvejais KASKO padengia be išskaitos,” — pridūrė ji. — „Bet tik remontą. Keitimui jau taikoma išskaita.”
Tai buvo momentas, kai supratau, kiek kainavo mano „palaukti”. Ne trisdešimt eurų skirtumas — o dešimt kartų didesnis.
Kas mane nustebino labiausiai
Kai papasakojau šią istoriją draugėms, paaiškėjo, kad beveik visos turėjo panašią patirtį arba panašų taškelį ant stiklo šiuo metu. Ir nė viena nežinojo tikslios remonto kainos.
Reda sakė: „Aš maniau, kad reikia palaukti, kol stiklas tikrai suges, tada keisti.”
Jolanta: „Man atrodė, kad remontas — tai kažkoks laikinas sprendimas, kuris vis tiek neišlaikys.”
Abi klydo. Dainius man paaiškino, kad tinkamai suremontuotas pažeidimas atkuria stiklo struktūrinį vientisumą — tai ne „užklijavimas”, o užpildymas specialia derva, kuri sukietėja ir tampa stiklo struktūros dalimi. „Po remonto tas taškas niekur nebeeis,” — pasakė jis. — „Bet jei jau atsirado linija — remontuoti nebegaliu.”
Ko pasimokyčiau
Šiandien ant mano naujo stiklo pažeidimų nėra. Bet jei atsirastų — žinau, kad pirmą dieną važiuočiau pas specialistą, o ne laukčiau, kol fizika padarys savo darbą.
Tris šimtus septyniasdešimt eurų sumokėjau ne už stiklą. Sumokėjau už pamoką, kad „nieko tokio” yra brangiausias sakinys, kurį gali pasakyti savo automobiliui.
